durtinis

2 durtìnis, -ė adj. (2), dùrtinis (1) 1. kuriuo duriama, duriamasis: Durtìnis peilis KI302. Padūkęs piktumu, stvėrėsi už peilio, durtinio, kabančio po diržu V.Piet. Buvo dùrtinės lopetos ir mestinės – velėnoms durti ir išmesti Šts. 2. padarytas duriant: Durtinė žaizda TTŽ. Pjautinė, durtinė stiklakūnio pažaida nepalieka jokios regimos žymės P.Aviž. 3. kuris sudurtas iš dalių: Ištisi kailiniai, ne durtiniai, vadinos rulis Šts.